ANA 1dalis
Kai buvau maža, didžiausia paslaptis man buvo ne tai, kaip padaromi vaikai, bet kodėl. Vaikų gamybos mechanizmą aš žinojau- mano vyresnysis brolis Džesas man buvo pakankamai papasokojęs šia tema - nors tuo metu neabejojau,kad pusė iš to, ką girdėjau iš jo, jis pats buvo išgidęs neteisingai. Kiti mano amžiaus vaikai, kol mokytoja būdavo atsukusi jiems nugarą, klasės žodyne ieškodavo žodžių “penis” ar “vagina” -o mane domino kitos detalės.Sakysime,kodėl kai kurios motinos teturi tik vieną vaiką, o kitos šeimos, atrodo, gausėja tiesiog akyse. Arba, sakysime, man buvo keista girdėti, kaip nauja mūsų mokyklos mokinė Sedona visiems, kas tik jos klausėsi, pasakojo, jog vardą tėvai jai davę pagal vietą, kurioje atostogavo tuo metu, kai ją pradėjo.(”Gerai, kad jie tuo metu buvo ne Džersio mieste”,-nmėgdavo sakyti mano tėtis.)
Dabar, kai man trylika metų, šie mano savitumai dar ryškesni. Mane domina tokios istorijos kaip: aštuntokė turėjo išeiti iš mokyklos dėl to, kad buvo suvedžiota; kaimynė pasidarė vaiką tikėdamasi, jog tai sulaikys vyrą nuo skyrybų. Sakau jums, jei į žemę nusileistų ateiviai ir pamėgintų detaliai išnagrinėti priežastis, kodėl žemėje gimdomi vaikai, jie prieitų prie išvados, kad dauguma žmonių vaikų susilaukia atsitiktinai - arba dėl to, kad kažkurį vakarą būna per daug išgėrę, arba dėl to, kad apsisaugojimo priemonių efektyvumas nėra šimtaprocentinis, arba dėl tūkstančio kitų ne itin gražių priežasčių.
Kita vertus, aš pati buvau pagimdyta turint labai konkretų tikslą. Aš nebuvau pigaus vyno butelio, mėnulio pilnaties ar akimirkos geidulio rezultatas. Aš gimiau todėl, kad mokslininkui pavyko sujungti mano motinos kiaušinėlius ir tėvo spermą ypatingu būdu, sukuriant vertingą genetinę kombinaciją. Kai Džesas man papasakojo, kaip padaromi vaikai, ir aš, didžioji abejotoja, nusprendžiau išgirsti tiesą iš savo tėvų lūpų, gavau daugiau, nei tikėjausi. Jie pasodino mane šalia savęs ir, be abejo, paaiškino visus įprastus techninius proceso aspektus, tačiau pasakė ir dar kai ką - ogi kad iš daugelio mažų embrionų jie pasirinko manąjį, nes dėl unikalių genetinių savybių būtent aš galėjau išgelbėti savo seserį Keit.
- Laukdamiesi mes tave mylėjome net labiau,- be abėjo, patikino mano motina,- nes tiksliai žinojome, ko laukiamės.
Tačiau tai, ką išgirdau, mane skatino svarstyti, kas būtų buvę,jei Keit būtų buvusi sveika. Galimas daiktas, aš dar tebeplevenčiau danguje ar kur kitur, laukdama, kol būsiu susieta su kūnu, kad kurį laiką praleisčiau žemėje. Ir jau tikrai aš nebūčiau atsidūrusi šioje šeimoje. Matote,kitaip nei likusi laisvojo pasaulio dalis, aš čia atsidūriau neatsitiktinai. Ir jei tavo tėvai turi tave dėl kokios nors konkrečios priežasties, tegu geriau ta priežastis egzistuoja ir toliau. Nes jei jos nebeliks,nebeliks ir tavęs.
****
Lombarduose, galimas daiktas, daugybė šlamšto, bet jei taip pat yra istorijų inkubatorius,jei manęs paklaustumėte, nors to ir nepadarėte. Kas privertė žmogų atnešti į lombardą niekad anksčiau nenešiotą briliantą? Kam taip stipriai reikėjo pinigų, kad jis atnešė parduoti vienaakį pliušinį meškiuką? Kai prisiartinu prie prekystalio, manęs nepaleidžia mintis, kad kas nors pažvelgs i medalioną, kurį ketinu atiduoti, ir užduos man tuos pačius klausimus.
Už prekystalio stovinčio vyriškio nosis yra ropės formos, o jo akys taip giliai nugrimzdusios į akiduobes, kad aš negaliu įsivaizduoti, kaip jis sugeba viską apžvelgti ir susitvarkyti su savo darbu.
-Ko nors reikia?- paklausia jis.
Stovėti ir tylėti - tai visa, ką galiu padaryti, užuot apsisukusi ir išėjusi pro duris, apsimesdama, kad patekau per klaidą. Vienintelis dalykas, suteikiantis man stiprybės neišeiti, yra žinojimas, kad aš nesu pirmoji, stovinti prie šio prekystalio ir laikanti saujoje vienintelį pasaulyje dalyką, su kuriuo niekuomet neketinau išsiskirti.
- Aš norėjau kai ką parduoti,- galiausiai pasakiau jam.
- Ar aš turėčiau mėginti atspėti, kas tai yra?
Oi,-nurydama seiles, aš ištraukiu medalioną iš savo džinsų kišenės.Auksinė širdelė krinta ant stiklinio prekystalio ir pasislepia grandinėlės balutėje.
- Tai aukščiausios prabos auksas,- giriu savo prekę.- Vargu ar bent kartą nešiotas.
tai melas; iki šio ryto aš jo nebuvau nusiėmus nuo kaklo septynerius metus. Tėvas jį padovanojo, kai man buvo šešeri. T ai įvyko po kaulų čiulpų persodinimo operacijos. Tėvas pasakė, kad kiekvienas, kuris suteikia seseriai tokią didelę dovaną, nusipelno dovanos ir pats.Dabar, kai medalionas guli ant prekystalio, mano kaklas šiurpsta ir jaučiasi be galo nuogas. Vyriškis prisikiša prie akies lupą, pro kurią akis atrodo beveik normalaus dydžio.
- Duosiu tau dvidešimt.
- Dolerių?
- Ne, pesų. Ką manai?
- Jis vertas penkiskart tiek!- sušunku, mėgindama atspėti.
Vyriškis gūžteli pečiais.
- Aš nesu tas, kuriam reikia pinigų.
Desperatiškai susitaikydama su sandėrio sąlygomis paimu medalioną, ir įvyksta keisčiausias dalykas - mano ranka tiesiog susigniaužia į neatgniaužiamą kumštį, tarytum “Gyvybės Nasrai”. Mano veidas įrausta nuo pastangų ištiesti delną susmigusius pirštus. Atrodo, praeina valanda, kol medalionas galiausiai įkrenta į ištiestą lombardo savininko delną. Jo akys lieka įsmeigtos man į veidą, tik dabar kiek sušvelnėjusios.
- Pasakyk namiškiams, kad jį pametei,- pasiūlo jis, šį patarimą pridėdamas už dyką.
Rodyk draugams